Populiariausias transportas tarpukariu

Populiariausias transportas tarpukariu

Tarpukario metu daugiausiai vyko auto supirkimas iš JAV, tad didžioji dalis Lietuvos automobilių buvo atkeliavę būtent iš čia. Galime išskirti populiariausias to meto automobilių markes: „Chevrolet„, „Ford„, „Chrysler„, „Willys Overland„, „Buick„, „Essex„, „Studebaker„, „Pontiac„. Taip pat buvo populiarūs ir „Opel” automobilių markė, kuri buvo gaminama Europoje. „Buick” automobiliai buvo laikomi prestižiniais: jais važinėjo stambūs dvarininkai, bankininkai bei ministeriai, taip pat šios markės automobiliu važinėjo net ir pats prezidentas. Kitų markių automobiliai nebuvo tokie reprezentatyvūs, tad jie buvo pasirenkami kur kas rečiau. Pavyzdžiui, „Opel„, „Reno„, „BMW” automobilių aukštas pareigas užimantys žmonės praktiškai niekada nesirinko. Kodėl? Paprasčiausiai jie neatrodė taip įspūdingai, nes buvo ne tokie dideli. Šių markių automobilius rinkosi viduriniojo sluoksnio žmonės, nes buvo pakankamai lengvai prieinami. Auto supirkimas iš kitų šalių leido įsigyti automobilį vis daugiau žmonių, ir kaina viduriniajam sluoksniui tapo prieinama.

Ketvirtajam dešimtmečiui einant į pabaigą Lietuvoje pasirodė „Opel Olympia„, „Citroen 11BL„, „Audi UW” automobiliai, kurie buvo modernios konstrukcijos ir su priekinių ratų pavara.  1940 metų pavasarį šalyje buvo įregistruota 2000 lengvųjų automobilių, iš kurių net 192 priklausė kariuomenei.

Didžioji dalis Lietuvos gyventojų rinkosi keliones autobusu, kurios buvo lengviau prieinamos. Pirmieji tarpmiestiniai maršrutai buvo pasiūlyti dar 1919-1920 metais: keleiviai buvo vežami iš Kauno į Marijampolę, Uteną, Alytų, kiek vėliau pasiūlytas ir kitas maršrutas, keleivius gabenantis iš Šiaulių į Tauragę bei dar keletas galimybių. Tais pačiais autobusais buvo vežami ne tik keleiviai: taip pat buvo vežiojamas ir paštas. Negalima teigti, kad viskas vyko pakankamai sklandžiai, nes autobusai neretai vėluodavo, o kartais ir nutraukdavo reisus. Gana dažnai taip nutikdavo dėl degalų stokos. 1923-1924 metais autobusai užmiestyje praktiškai nekursavo, tačiau jau 1927 metais situacija pasikeitė: Lietuvoje kursavo 124 autobusai, dar po penkerių metų – 360.  Keleivius vežė smulkūs verslininkai, kuriems teko labai konkuruoti tarpusavyje. Didžiausias siekis buvo užsidirbti kuo daugiau pinigų, tad verslininkai rinkosi populiariausius maršrutus. Deja,  Lietuvos gyventojams tai kėlė nepatogumų, nes nebūta reguliaraus susisiekimo. Maža to, autobusai buvo labai ankšti, neretai nutikdavo nelaimių.